
Akies rainelės uždegimas, dar vadinamas iritu, yra viena dažniausių uveito (akies kraujagyslių dangalo) uždegimo, formų. Jis dažniausiai pasireiškia staiga: akis parausta, tampa jautri šviesai, ima skaudėti, o regėjimas gali tapti neryškus. Nors simptomai kartais primena paprastesnį akių sudirginimą, iritas nėra paviršinis uždegimas – negydomas jis gali sukelti rimtesnių komplikacijų, todėl svarbu jį atpažinti laiku.
Uveitas skirstomas pagal tai, kuri akies dalis yra pažeista. Priekinis uveitas apima rainelę ir kartais gretimas struktūras, tarpinis pažeidžia vidurinę akies dalį, galinis – tinklainę ir gyslainę, o panuveitas apima visą uveją. Toks skirstymas svarbus todėl, kad nuo uždegimo vietos priklauso simptomai, tyrimai ir gydymas.
Rainelė yra spalvotoji akies dalis aplink vyzdį. Ji reguliuoja, kiek šviesos patenka į akį. Kai ši sritis uždegama, akiai tampa sunkiau reaguoti į šviesą, gali susiaurėti vyzdys, atsirasti skausmas ir šviesos baimė.
Dažniausi simptomai yra paraudusi akis, akių skausmas, šviesos baimė ir pablogėjęs regėjimo aiškumas. Kai kuriems pacientams simptomai būna ryškūs jau nuo pirmos dienos, o kitiems progresuoja pamažu.
Ankstyviausi požymiai dažniausiai yra akies paraudimas, diskomfortas, jautrumas šviesai ir lyg per rūką matomas vaizdas. Gali atsirasti ir giluminis, ne paviršinis akies skausmas. Šie simptomai svarbūs tuo, kad jie dažnai pasireiškia dar iki ryškesnio regėjimo pablogėjimo.
Jam būdinga skausminga paraudusi akis, ryški šviesos baimė, neryškus matymas ir kartais mažesnis ar pakitusios formos vyzdys. Priekinis uveitas dažnai prasideda staiga ir gali tęstis kelias savaites.
Lėtinis iritas gali būti klastingesnis, nes simptomai ne visada tokie ryškūs. Paraudimas ir skausmas gali būti menkesni, tačiau uždegimas išlieka ilgiau ir kartais kartojasi. Būtent todėl lėtinės formos reikalauja nuoseklios kontrolės, nes komplikacijų rizika ilgainiui didėja.
Konjunktyvitas dažniau sukelia paviršinį paraudimą, perštėjimą, niežulį ar išskyras, o iritas dažniau pasireiškia gilesniu skausmu, šviesos baime ir neryškiu matymu. Kitaip nei konjunktyvitas, iritas dažniausiai nėra tik paviršinis akių sudirginimas.
Ne visada pavyksta nustatyti vieną aiškią priežastį. Daliai pacientų konkreti priežastis taip ir lieka neaiški, tačiau dalis atvejų susiję su sisteminėmis ligomis, infekcijomis ar traumomis.
Priekinis uveitas neretai siejamas su autoimuninėmis ir uždegiminėmis ligomis, ypač seronegatyviomis spondiloartropatijomis, tokiomis kaip ankilozinis spondilitas, reaktyvus artritas, psoriazinis artritas ar uždegiminės žarnyno ligos. Kai kuriais atvejais nustatomas ryšys su HLA-B27.
Kai kurie irito ar kitų uveito formų atvejai būna infekcinės kilmės. Tarp svarbių infekcinių priežasčių yra herpes simplex virusas, varicella-zoster virusas ir kiti sukėlėjai. Dėl to gydymas ne visada būna vien priešuždegiminis – kartais reikia gydyti ir pačią infekciją.
Po akies traumos gali išsivystyti trauminis iritas. MSD nurodo, kad toks uždegimas dažniausiai atsiranda per kelias dienas po bukos akies traumos. Todėl po smūgio į akį net ir ne iš karto atsiradęs skausmas ar šviesos baimė neturėtų būti ignoruojami.
Diagnozė nustatoma oftalmologo apžiūros metu. Vertinami simptomai, akies paraudimo pobūdis, vyzdžio reakcija, regėjimo aiškumas ir uždegiminiai pakitimai akies priekyje. Jei įtariama, kad uždegimas susijęs su kita liga, gali būti reikalingi papildomi tyrimai.
Pirminio tyrimo metu gydytojas įvertina regėjimą, akies spaudimą, akies priekinę dalį ir simptomų pobūdį. Tai padeda atskirti iritą nuo kitų paraudusios akies priežasčių.
Vienas svarbiausių tyrimų yra apžiūra plyšine lempa. Ji leidžia pamatyti uždegiminius pokyčius ir kitus pakitimus priekinėje akies kameroje, kurie būdingi iritui.
Kai kuriais atvejais gali būti atliekami laboratoriniai ar vaizdiniai tyrimai, ypač jei įtariama infekcija ar sisteminė uždegiminė liga. Tyrimai turėtų būti tikslingi, o ne atliekami „viskas iš eilės“ principu.
Jei iritas kartojasi arba yra abipusis, dažniau ieškoma galimos sisteminės priežasties. Gali būti svarstomos reumatologinės, infekcinės ar kitos uždegiminės būklės.
Gydymo tikslas – sumažinti uždegimą, palengvinti skausmą ir apsaugoti regėjimą nuo komplikacijų. Daugeliu atvejų gydymas pradedamas nedelsiant.
Dažniausiai skiriami steroidiniai akių lašai uždegimui slopinti ir vyzdį plečiantys lašai skausmui mažinti bei sąaugų profilaktikai. Tai yra pagrindinis ūminio priekinio uveito gydymo būdas.
Jei uždegimas sunkesnis, kartojasi arba susijęs su sistemine liga, gali prireikti geriamųjų vaistų ar kito sisteminio gydymo. Jei priežastis infekcinė, vien steroidų nepakanka – būtina gydyti ir infekciją.
Gydymo trukmė priklauso nuo uždegimo stiprumo ir eigos. Ūminiai atvejai dažnai gydomi kelias savaites, tačiau lėtinio ar pasikartojančio irito gydymas gali užtrukti ilgiau ir reikalauti reguliarios kontrolės.
Svarbiausios komplikacijos yra sąaugos, katarakta, padidėjęs akispūdis, glaukoma ir ilgalaikis regėjimo pablogėjimas. Komplikacijų rizika didėja, jei uždegimas užsitęsia arba kartojasi.
Prognozė dažniausiai gera, jei gydymas pradedamas anksti ir pacientas stebimas nuosekliai. Tačiau pasikartojantys epizodai reiškia, kad reikia ne tik gydyti simptomus, bet ir ieškoti priežasties.
Specifinės irito profilaktikos nėra, tačiau svarbu kontroliuoti pagrindines sistemines ligas, vengti akių traumų ir laiku reaguoti į pirmuosius simptomus. Jei iritas jau buvo kartą, naujas paraudusios, skausmingos ir šviesai jautrios akies epizodas turėtų būti vertinamas rimtai.
Į oftalmologą reikėtų kreiptis kuo greičiau, jei akis paraudo, skauda, tapo jautri šviesai ar pablogėjo regėjimas. Jei skausmą lydi ryškus matymo pokytis ar bendra bloga savijauta, gali reikėti skubios pagalbos. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo lengviau suvaldyti uždegimą ir sumažinti komplikacijų riziką.